pakusa

×pakusà (l. pokusa) sf. (3^b), (2) 1. N, ŽCh156 pagunda: Didė pakusà jį paėmė ant to darbo J. Kokia pakusà tenai tave traukia prie to prūdo! (sako vaikui vyresnieji) Grž. Užėjo pakusà bitis kopinėti, ir tiek Skr. Taip mane pakusà buvo paėmusi duoti tam žiopliuo par sprandą Kal. Juo neleidi, juo pakusà didesnė Krš. Kokia pakusà čia tave nešioja?! Švnč. Šitos mergos tai tikra pakusà Lp. Nevesk žmogaus į pãkusą Brs. Ot pristojo kaip pikta pakusà Brž. Ak tu, pakusà prakeikta! Rs. ^ Vardan tekš, lepetekš, čia griekas, čia niekas, čia visa pakusà (pasijuokimas iš žegnojimosi) Kp. 2. scom. Q33, CI107, R23 kurstytojas, kiršytojas, gundytojas: Tas žmogus toks pakusà K. Neklausyk to pakùsos, jis mudu tik supešdint nori Kt. Toks bieso pakusà tik įklampino gerą žmogų Jnš. Ko lendi čia, tu pakùsa?! Švnč. Gerai, kad nepaklausiau to pakusos ir nejau Trgn. Jin tikra bieso pakusà, būdavo, i kitus iš krieso (pusiausvyros) išvesdavo Sdb. Tavo boba su liežiuviu kai pakusa moka suvedžiot Ut. Dėlto tos mergos tai pãkusos baisios Lel. 3. vaiduoklis, pikta dvasia; baidyklė: Seniau tikėdavo, kad jaujos[e] gyveno pãkusos Ut. Sutiko kriaučius pãkusą namelioke, norėjo palupt, bet jį ugnim apipylė Ds. Eina apdriskęs kaip pakusà, net persigandau Trgn. Kiba pakusà jį apsėdo Gž. Susvėlus kai pakusà Ktk.